Bažnyčios liturginiame kalendoriuje sausio 17 dieną minimas šventasis Antanas pagrįstai yra vadinamas ne tik Didžiuoju, bet ir krikščionių vienuolių tėvu ir patriarchu.
Jis gimė apie 251 metus Vidurio Egipte koptų krikščionių šeimoje. Dar būdamas visai jaunas iš anksti mirusių tėvų Antanas paveldėjo didelį turtą. Kartą bažnyčioje išgirdęs Jėzaus paraginimą „Jei nori būti tobulas, eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams. Tuomet ateik ir sek paskui mane, ir tu turėsi lobį danguje“ (plg. Mt 19, 21), Antanas pasiryžo jį įvykdyti. Pardavęs visa, ką turėjo, o gautas pajamas išdalijęs vargšams, Antanas pradėjo asketišką atsiskyrėlio gyvenimą: iš pradžių šalia gimtojo kaimo, vėliau – Libijos dykumos pakraštyje, o galiausiai – ant vienišo kalno kitapus Nilo. Daug krikščionių, žvelgdami į Antaną, atpažindavo jame paties Jėzaus gyvenimo atspindį. Susižavėję radikaliu Kristaus sekimo keliu jie taip pat rinkosi vienatvę ir tylą dykumoje, mokydamiesi iš abos Antano pagrindinių vienuolio darbų: rankų darbo, maldos ir atidaus Šventojo Rašto skaitymo.