Garsiausia pastaba, išsakyta sero Izaoko Niutono (1642–1727), skambėjo taip: „Jeigu aš mačiau šiek tiek toliau, tai todėl, kad stovėjau ant milžinų pečių.“ Įprasta manyti, kad jis turėjo omenyje savo mokslinius pasiekimus, kuriuos lėmė pirmtakų atradimai. Tame pačiame laiške jis užsimena apie prancūzų filosofą ir matematiką Renė Dekartą (1596–1650), todėl tikėtina, kad šis buvo vienas iš Niutono minimų milžinų. Tačiau nedaugelis žino, kad Niutono aforizmas priklauso XII a. teologui Bernardui iš Šartro, mirusiam apie 1130. Taip pat nedaugelis žino, kad Niutono mokslo šaknys siekia viduramžius. Iš tiesų labai daug mokslinių ir technologinių pasiekimų, kuriuos laikome savaime suprantamais, gimė viduramžiais.
Šiandien viduramžiais gyvenusių mokslininkų pasiekimai tiek mažai žinomi, kad imama abejoti bet kokia tuo laiku vykusia moksline pažanga. Šis laikotarpis buvo vertinamas tik iš neigiamos pusės. Rašytojai vartoja būdvardį „viduramžiškas“ kaip sinonimą žiaurumams ir necivilizuotam elgesiui apibūdinti. Neseniai šis žodis pritaikytas ir Afganistane kovojančiam Talibanui, kurio žiaurumus komentatoriai apibūdina kaip grįžimą į viduramžius, arba Tamsiuosius laikus. Net istorikai, kurie dalykus turėtų žinoti geriau, atkakliai laikosi minties, kad nuo Romos imperijos griūties iki Renesanso jokių teigiamų pokyčių nebuvo. 1988 m. Danielio Boorstino išleistoje mokslo istorijoje The Discoverers į viduramžius žiūrima kaip į žmonijos progreso „didelį sąstingį“. 1993 m. išėjusioje Williamo Manchesterio knygoje A World Lit Only by Fire šis istorinis tarpsnis pristatomas kaip „nepaliaujamų karų, korupcijos, nebaudžiamumo, tikėjimo keistais mitais ir beveik nesuvokiamo kvailumo mišinys“. Charleso Freemano knygoje The Cosing of the Wstern Mind (2002 m.) sakoma, kad tai buvo „intelekto sąstingio“ metas: „Sunku suvokti, kaip matematika, gamtos mokslai ar su jais susijusios disciplinos galėjo vystytis tokioje aplinkoje“, – sako jis.
Prie mito, kad viduramžiais nebuvo verto paminėti mokslo, prisideda požiūris, kad Bažnyčia stabdė net menkiausius mokslo pasiekimus. Mintis, kad tikėjimas ir mokslas neišvengiamai vienas kitam prieštarauja, didžia dalimi priklauso XIX a. propagandistams – anglui Thomasui Huxley‘ui (1825–1895) ir amerikiečiui Johnui Williamui Draperiui (1811–1882). Huxley‘is pareiškė: „Išsikvėpę teologai meluoja apie visų mokslų lopšį kaip uždusintos gyvatės šalia Heraklio.“ 1860 m. Draperis dalyvavo garsiuose debatuose apie evoliuciją tarp Huxley‘io ir Oksfordo vyskupo Samuelio Wilberforce‘o (1805–1873), kuriuose buvo pasiteirauta, kaip pasireiškė Huxley‘io kilmė iš beždžionės – iš senelės ar senelio pusės. Draperis parašė be galo įtakingą veikalą „Konflikto tarp religijos ir mokslo istorija“ (History of the Conflict between Religion and Science), kuris įtvirtino konflikto hipotezę žmonių sąmonėje.
Beje, visai neseniai susidūrėme su tikru konfliktu tarp evoliucionistų ir kreacionistų. Konservatyvūs krikščionys ir musulmonai beatodairiškai užsipuolė darvinizmą. Šis fenomenas rodo, kad iš tiesų kai kurios religinės doktrinos gali prieštarauti mokslo teorijoms. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad toks priešiškumas neišvengiamas. Viduramžiais Katalikų Bažnyčia didžiąją dalį mokslo aktyviai rėmė, bet kartu laikėsi požiūrio, kad filosofiniai svarstymai neturėtų paveikti teologijos. Ironiška, jog apribojimai, kuriais Bažnyčia skatino filosofus svarstyti gamtos, o ne metafizinius klausimus, ilgainiui netgi pasitarnavo mokslui. Be to, priešingai vyravusiam įsitikinimui, Bažnyčia niekada nepalaikė idėjos, kad žemė yra plokščia, niekada nedraudė skrosti mirusiųjų kūnų, niekada nedraudė „nulio“ ir, žinoma, nė vieno nesudegino dėl mokslinių idėjų. Žinomiausias susidūrimas tarp mokslo ir tikėjimo buvo Galilei‘aus (1564–1642) byla 1633 m. Dabar istorijos tyrinėtojai įsitikinę, kad tai buvo ne vien su mokslu susijęs klausimas, bet politinis ir popiežiaus garbės reikalas. Paminėtina, kad Galilei‘us už savo mokslo pasiekimus turi būti dėkingas viduramžių pirmtakams.
Viduramžių juodinimas prasidėjo XVI a., kai humanistai, atstovaujantys naujajai madai, ėmė kovoti už klasikinę graikų ir romėnų literatūrą. Humanistai viduramžių mokslo laimėjimus atmetė dėl to, kad jie atrodė painūs ir aprašyti „primityvia“ lotynų kalba. Todėl žmonės liovėsi juos skaitę ir studijavę. Galiausiai vėzdą į rankas paėmė anglų rašytojai Francisas Baconas (1561–1626), Thomasas Hobbesas (1588–1679) ir Johnas Locke‘is (1632–1704). Vandenį dar labiau sudrumstė šių protestantų rašytojų nenoras suteikti katalikams net mažiausią kreditą. Jiems buvo naudinga palaikyti nuomonę, kad iki Reformacijos universitetuose nieko vertingo nebuvo mokoma. Dėl inkvizicijos persekiojimo Galilėjus laikytas garbingu protestantu. Iš katalikų gamtos filosofų jis vienintelis buvo minimas anglų kalba parašytuose mokslo istorijos tekstuose.
XVIII a. prancūzų rašytojai Voltaire‘as (1694–1778) ir kiti prisijungė prie Katalikų Bažnyčios Prancūzijoje puolimo. Ją išjuokė kaip reakcingą ir palaikančią slaptus ryšius su absoliutine monarchija. Voltaire‘as ir jo bičiuliai filosofai gyrė proto ir mokslo pažangą. Jiems reikėjo naratyvo, rodančio, kad žmonija tobulėja, o jame dėstomi faktai turėjo parodyti Bažnyčią iš neigiamos pusės. „Viduramžių filosofija – nevykusiai išverstos ir suprastos Aristotelio filosofijos dirbtinis vaikas (bastard daughter of Aristotle's philosophy), labiau suklaidino protą ir pakenkė geram išsilavinimui nei hunai ir vandalai“, – rašė Voltaire‘as. Jo amžininkas Jeanas le Rondas d‘Alembert‘as (1717–1783) išleido milžinišką enciklopediją, tapusią filosofo pasiekimų įkūnijimu. Įtakingoje įžangoje į garsųjį veiklą, pavadintoje „Įžanginiai svarstymai“ (Preliminary Discourse), D‘Alembert‘as išdėstė tradicinį pasakojimą, kaip viduramžiais Katalikų Bažnyčia stabdė mokslo pažangą. Jis kaltino „vergijos sąlygas, į kurias beveik visa Europa buvo įstumta ir savu ruožtu jas skleidė, bei prietarus, gimusius iš nežinojimo“. Bet D‘Alembertas sakė, kad dabar protingi žmonės gali nusimesti religijos naštą.
XIX a. Johnas Williamas Draperis ir Thomasas Huxley‘is su tvirtinimais apie neigiamą Bažnyčios įtaką mokslo pažangai supažindino skaitytojus anglų kalba. Kornelio universiteto prezidentas Andrew Dicksonas White‘as (1832–1918) minėtiems tvirtinimams suteikė intelektinį pagrindą. Jo knygoje „Kovos tarp mokslo ir teologijos istorija“ (A History of the Warfare of Science with Teology) gausios išnašos kiekvieno puslapio apačioje sudaro kruopštaus mokslinio tyrinėjimo įspūdį. Tačiau kiekvienas, susipažinęs su autoriaus nurodytais šaltiniais, liks nustebęs, kuo jis galėjo pagrįsti savo teiginius, jeigu iš tiesų perskaitė tai, ką tvirtina perskaitęs.
Viduramžių puolimas tęsėsi XX a. Populiarūs istorikai savo veikaluose rėmėsi ankstesnių populiarių istorikų darbais ir įtvirtino mitą, kad šis laikotarpis buvo kliūtis žmonijos progresui. Carlas Saganas, Jamesas Burke‘as ir Jacobas Bronowskis per televizijos šou šią idėją perdavė naujajai kartai. Net jei XIV ir XV amžiuose kas nors ir rasdavo proto ar progreso apraiškų, jos būdavo priskiriamos „ankstyvajam Renesansui“, siekiant išsaugoti neigiamą būdvardžio „viduramžiškas“ reikšmę.
Prieš 100 metų tokiam tiesos iškraipymui pasipriešino prancūzų fizikas ir istorikas Pierre‘as Duhemas (1861–1916). Tyrinėdamas visiškai nesusijusius dalykus, jis aptiko dar neskaitytų didelės apimties viduramžių rankraščių. Tai, ką Duhemas šiuose dulkėtuose tomuose rado, jį nustebino. Jis suprato, kad mokslas viduramžiais buvo sudėtingas, aukštai vertinamas ir pagrindė tolesnį jo vystymąsi. Mokslininko atliktą darbą tęsė amerikietis Lynnas Thorndike‘as (1882–1965) ir vokietis Anneliese‘as Maieris (1905–1971), jį patobulindami ir išplėtodami. Šiandien viduramžių mokslo šulai yra Edwardas Grantas ir Davidas Lindbergas. Jie jau pensininkai, tačiau jų studentai dabar užima svarbias vietas Šiaurės Amerikos universitetuose. Mokslininkams susipažįstant su vis daugiau rankraščių, atsiskleidžia viduramžių gamtos filosofų pasiekimai, keliantys vis didesnį susižavėjimą.
Nepaisant populiarios nuomonės, žurnalistinių klišių ir suklaidintų istorikų, nauji tyrinėjimai parodė, kad viduramžiai buvo milžiniškų mokslo, technologijos ir kultūros pasiekimų laikotarpis. Kompasas, popierius, spauda, balnakilpė ir parakas atsirado Vakarų Europoje tarp 500 ir 1500 metų. Tiesa, šie išradimai padaryti Tolimuosiuose Rytuose, bet europiečiai juos išvystė kur kas labiau nei kiti kraštai. Italų gydytojas, matematikas ir astrologas Jerome‘as Cardanas (1501–1576) rašė, kad „visas senasis pasaulis neturi nieko, kas galėtų prilygti“ kompasui, spausdintoms knygoms ir pabūklui. Kompasas Kristupui Kolumbui (1451–1506) leido orientuotis Atlanto vandenyne toli nuo matomos žemės ir 1492 m. atrasti Naująjį pasaulį. Spausdinimo preso ir popieriaus gamybos išvystymas per pirmuosius penkiasdešimt metų po Johanno Gutenbergo (1398–1468) pirmosios spausdintos Biblijos pasirodymo (1455 m.) leido išspausdinti 20 milijonų knygų. Tai visiškai pranoko knygų leidybą senovėje. Juk spauda turėjo didesnių padarinių nei parakas, kuris, kaip ir anksčiau išrasta balnakilpė, pakeitė kariavimo būdą ir leido europiečiams dominuoti pasaulyje.
Patys viduramžių Europos žmonės išrado akinius, mechaninį laikrodį, vėjo malūną ir aukštakrosnę. Lęšiai ir telekameros, beveik visų rūšių technika, netgi pati industrinė revoliucija rėmėsi užmirštų viduramžių išradėjų pasiekimais. Nors išradėjų vardų ir nežinome, neturėtume vengti pripažinti jų laimėjimų.
Svarbiausia tai, kad viduramžiais buvo padėtas pamatas reikšmingiausiam Vakarų civilizacijos pasiekimui: moderniam mokslui. Todėl neteisinga sakyti, kad iki Renesanso nebuvo mokslo. Kai tik viduramžių mokslininkams į rankas pakliuvo senovės graikų veikalai, jie išvystė minties sistemas, kurios sudarė sąlygas mokslui rutuliotis daug toliau nei antikos pasaulyje. Pirmieji universitetai, kuriuose akademinė laisvė buvo apsaugota nuo karaliaus kišimosi, įkurti XII a. Visada šios institucijos sudarė saugias sąlygas moksliniams tyrinėjimams. Netgi krikščionių teologija pasirodė puikiai tinkama skatinti studijuoti gamtos pasaulį, kuris, pagal krikščionių tikėjimą, yra Dievo kūrinys.
Šiandien, kalbėdami apie mokslą, omenyje turime aiškią ir specifinę veiklą: įsivaizduojame laboratoriją, kurioje mokslininkai atlieka eksperimentus. Bet anksčiau žodis „mokslas“ turėjo daug platesnę reikšmę nei dabar. Žodis kyla iš lot. scientia, „žinojimas“. Mokslas apėmė visas intelektines veiklas, tarp jų ir politiką, teologiją, filosofiją. Teologija buvo visų mokslų karalienė. Gamtos, kaip atskiras dalyko, studijavimas vadintas „gamtos filosofija“. Viena svarbiausių istorijos pamokų – nevertinti praeities pagal savo susikurtas kategorijas, nes neišvengiamai suklysime. Svarbu suprasti viduramžių žmonių kontekstą ir pabandyti žvelgti į juos jų pačių akimis. Pavyzdžiui, kai kurių anais laikais studijuojamų dalykų šiandien nelaikytume moksliniais. Viduramžių žmonės magiją, astrologiją ir alchemiją laikė „mokslu“. Nuostabą kelia tai, kad paslaptingos disciplinos, siūlydamos kitokių būdų suprasti ir tvarkyti gamtos pasaulį, tiesiogiai prisidėjo prie modernaus mokslo vystymosi.
Šiandien mokslininkai šiek tiek ginčijasi dėl viduramžių gamtos filosofijos ir modernaus mokslo perskyros. Tačiau vienas skirtumas matomas iš karto: modernusis mokslas yra natūralistinis, be jokių antgamtiškumo užuominų. Nuo XIX a. pradžios mokslas iš laboratorijos pašalino Dievą. Priešingai, viduramžių gamtos filosofui Dievas visada buvo bet kokio svarstymo apie gamtą centre.
Modernus mokslas – tai labai specifinis pažinimo būdas, sujungiantis empirinį tyrinėjimą ir racionalų analizavimą. Šiandien mes jį priimame kaip savaime suprantamą ir manome, kad jis suteiks mums tikslią informaciją apie gamtą. Sunku patikėti, bet prieš kelis amžius tokia mokslinė mąstysena beveik neegzistavo. Kad modernaus mokslo sistema būtų sukurta, reikėjo tvirtų pagrindų, kurie buvo padėti viduramžiais. Šios mokslo sistemos kertinis akmuo – plačiai priimtas požiūris, kad protas yra veiksminga priemonė atrasti tiesą apie pasaulį. Aišku, toks požiūris nebūtų plėtojamas, jeigu jam nebūtų pritarusi Bažnyčia, kuri tuo metu globojo beveik visas intelektines pastangas. Vadinasi, protas ir jo santykis su tikėjimu yra svarbūs mokslo vystymosi istorijai. Racionalūs argumentai tarp viduramžių filosofų buvo taip paplitę, kad šį laikotarpį tiktų vadinti „Proto amžiumi“.
Kai kurie istorikai įpratę girti praeityje gyvenusius individus, kurie, jų manymu, atkartoja mūsų laikmečio požiūrius ar atrodo modernesni nei jų amžininkai. Kai girdime, kad kas nors praeityje mąstė panašiai kaip mes, tokius žmones esame linkę laikyti „pranokusiais savo laikmetį“. Iš tiesų abejotina, ar koks nors asmuo yra pajėgus pranokti savo laikmetį. Pasigilinę matytume, kad visada žmonės yra linkę stipriai įsitvirtinti savo kultūrinėje aplinkoje. Geriausias tokio įsitvirtinimo pavyzdys – Leonardo da Vinci (1452–1519). Neseniai išleistoje biografijoje Michaelis White‘as jį vadina „pirmuoju mokslininku“. Keista, kad, būdamas genijus, Leonardo nepadarė jokios įtakos mokslo vystymuisi Vakaruose. Jo įtaka pasireiškė tik mene. Negebėjimas susitelkti į kurią nors vieną sritį ir nuolatinis eksperimentavimas jam trukdė pasiekti, kiek būtų galėjęs, net ir meno srityje. Savo mokslinėmis idėjomis Leonardo nieko nepatraukė dėl to, kad su niekuo jomis nesidalijo. Jo, kaip mokslininko, vardas pagrįstas garsiais asmeniniais užrašais, bet apie juos sužinota tik praėjus šimtmečiams po menininko mirties. Jo slaptumas jokiu būdu nebuvo nulemtas persekiojimo baimės ar manymo, kad Katalikų Bažnyčia mėgins apriboti jo veiklas. Tai paprasčiausias būdo bruožas, sutrukdęs dalytis įžvalgomis. Jis net maskavo savo užrašus naudodamas veidrodį, kad jie būtų perskaitomi tik atsispindėdami jame. Dėl to, nepaisant milžiniškos reputacijos, apie Leonardo įtaką mokslui nieko svarbaus pasakyti negalima.
Klystama, kai bandoma istoriją skirstyti į atskirus periodus ir suteikti jiems pavadinimus, aiškiai nusakančius jų vertinimą. Tai gali visiškai suklaidinti. Pavyzdžiui, visi mokėmės, kad Renesansas buvo „teigiamas reiškinys“, Tamsieji amžiai buvo „blogi“ laikai, o Apšvieta – „iš tiesų labai geras“ dalykas. Kas gali paneigti, kad nesi apšviestas, jeigu parodai, kad alternatyvų požiūrį palaikantieji skendi tamsoje. Renesansas reiškia „atgimimą“ su aiškia potekste, kad anksčiau civilizacija buvo mirusi. XIV a. posakį „Tamsieji amžiai“ sugalvojo italų rašytojas Francesco Petrarca (1304–1374). Jis turėjo omenyje, kad tarp senojo romėnų pasaulio ir jo laikų nieko reikšmingo neįvyko. Ištisą 1000 metų žmonija trypčiojo vietoje. Tačiau mokslo progresas pateikia vieną iš geriausių pavyzdžių, kad šios istorinės etiketės neatitinka tiesos. Viduramžiai – jau ne tokia menkinančia prasme – pasirodė XV a. įvairių italų humanistų darbuose.
Kai kas gali manyti, kad pavadinimai, kuriuos suteikiame skirtingiems laikotarpiams, yra šimtmečių senumo, tačiau iš tiesų beveik visi jie atsirado XIX a. Prancūzijoje. Prancūzų istorikai puoselėjo idėją, kad žmonija progresuoja jų civilizacijos, kuri yra žmogaus išsivystymo viršūnė, link. Anglai elgėsi ne ką geriau. Viktorijos epochoje gimė pasakojimas apie civilizacijos triumfą dėl protestantizmo, laisvųjų rinkų ir Britų imperijos geranoriškumo. Jie netgi tikėjo, kad šis triumfas tapo įmanomas dažnų pergalių prieš prancūzus dėka. Jeigu norime iš tiesų suprasti istoriją, privalome atsisakyti pragaištingų etikečių, tokių kaip „Tamsieji amžiai“ ir „Apšvieta“, arba išmokti jas vertinti itin skeptiškai.
Versta iš: James Hannam, The Genesis of Science: How the Christian Middle Ages Launched the Scientific Revolution, Regnery Publishing, 2011. Iš anglų kalbos išvertė t. Vytautas Sadauskas, SJ
