Kilmingieji tango šlykstėjosi, dešiniųjų valdžia jį draudė, o į Argentiną atvykę imigrantai per šį šokį išreiškė save ir ieškojo moteriškos šilumos. Dabar argentinietiškas tango populiarus visame pasaulyje nuo Tokijaus iki Paryžiaus. Gruodžio 11-oji – Pasaulinė tango diena, šia proga – įdomybės apie šį aistringą šokį.
Imigrantų šokis
Tikslios informacijos, kada buvo pradėtas šokti tango ir kokia jo kilmė, deja, nėra, rašoma svetainėje www.welcomeargentina.com. Tačiau yra teorijų, teigiančių, kad pirmieji jį pradėjo šokti juodaodžiai. Kitos teorijos šį šokį kildina iš imigrantų istorijos. Faktas tik tai, kad XIX a. viduryje Buenos Airių būstai, vadinami conventillos (tai dideli namai, įprastai skirti gyventi kelioms šeimoms), būdavo sausakimši vietos ir apylinkių gyventojų, ką tik iš laivų išsilaipinusių užsieniečių ir vadinamųjų porteños, uostamiesčio gyventojų.
Tango šoko visi ir visur – šokių aikštelėse, prekyvietėse ir, žinoma, pietiniuose conventillos. Šokis jau tada išsiskyrė savitais kodais ir savita kalba. XIX a. pabaigoje Buenos Airių gyventojai palaipsniui atrado teatrą. Įvairūs žanrai – nuo komedijų iki sarsuelų – tapo nebeįsivaizduojami be tango. Taigi anksčiau šoktas daugiausia priemiesčių publikos, pamažu tango užliejo ir centrinę miesto dalį.
Ką reiškia žodis tango
Sakoma, kad žodis „tango“ yra senesnis už patį tango šokį: pačioje XIX a. pradžioje šis žodis buvo įtrauktas į Karališkosios ispanų kalbos akademijos žodyną kaip vienas iš žodžio „tángano“, reiškiančio kauliuką arba akmenuką, naudotą žaidžiant to paties pavadinimo žaidimą, variantų.
Muzikinius reiškinius tyrinėjantys mokslininkai mano, kad žodis „tango“ gali būti pasiskolintas iš Afrikos genčių, kurių atstovai į La Platos įlankos regioną atgabenti kaip vergai, žodyno ir reiškia „uždarą, ankštą erdvę“.
Žodis „tango“ gali turėti ir portugališkų šaknų. Naująjį žemyną jis galėjo pasiekti plintant afrikiečių ir portugalų kalbų pagrindu susiformavusiam kreolų dialektui. Dar įdomiau tai, kad bozal dialekte frazės „tocá tango“ arba „tocá tambó“, reiškiančios „mušti būgną“, vartotos kaip ženklas pradėti šokti. Vergų susirinkimo vieta tiek Afrikoje, tiek Amerikoje, taip pat vadinta „tango“.
Buenos Airėse šiuo žodžiu vadinti priemiesčių pastatai, kuriuose XIX a. pradžioje afrikiečiai burdavosi pašokti ir taip bent trumpam atitrūkti nuo gyvenimo negandų.
Uždraustas šokis
Sakoma, kad tango populiarumą nulėmė mažas moterų skaičius, imigrantai buvo daugiausiai vyrai, jų buvo net 100 tūkstančių daugiau negu moterų. Taigi būdai prisiliesti prie moters jiems buvo du – arba eiti į viešnamį, arba eiti šokti tango. Kuo geresnis šokėjas vyras buvo, tuo daugiau galimybių turėjo susirasti šokių partnerę. Todėl nenuostabu, kad tango yra kupinas aistros. Šokis buvo draudžiamas aukštesniųjų luomų atstovams, nes laikytas skandalingu ir žemos moralės.
1955–1983 m. tango Argentinoje persikėlė į pogrindį dėl šalyje įvesto režimo. Dešinieji šokį visais būdais bandė sunaikinti tango, nes šokis buvo mėgstamas ankstesnio šalies lyderio Perono. Šokėjai buvo persekiojami, tango muzika uždrausta – šokis kuriam laikui prarado populiarumą, tačiau neišnyko.
Įvairūs motyvai ir improvizacijos
Sakoma, kad tango choreografija, ritmas ir melodika vienija įvairių stilių muziką. Čia susipina milonga, kandomba ir melodingieji, emocingieji ir sentimentalieji hanaberos motyvai.
Pirmuoju tango muzikos kūrėju laikomas kompozitorius Juanas Pérezas, kūrinio pavadinimu „Dame la Lata“ autorius. Tačiau visai gali būti, kad tango muzika buvo rašoma ir anksčiau.
Teigiama, kad tango yra pirmas europietiškas šokis, kuriame leidžiamos improvizacijos. Iki tol paprastai šokėjų judesiai buvo iš anksto sustyguoti, poros turėjo judėti pagal iš anksto nustatytą žingsnių seką.
Tango tapo autentišku ir menišku būdu perteikti nesuvaidintą emociją, atsiskleisti, pažadinti savyje tikrąją porteño, uostamiesčio gyventojų, dvasią. Galbūt būtent dėl savo tikroviškumo šis šokis sėkmingai prigijo ir yra be galo mėgiamas ne tik Buenos Airėse, bet ir Tokijuje, Paryžiuje, Niujorke ir kitur pasaulyje.
Lrt.lt
