Pelėdnagių kaimo Kėdainių rajone bendruomenė myli pelėdas. Jų čia gausybė – kiekvienas kiemas turi bent po vieną, tupi jos ir prie įvažiavimų į kaimą, net čia veikianti baldų gamybos bendrovė savo vardą susėjo su šiuo paukščiu. Pelėdos tapo ir simboliu, ir traukos objektu, nes kaip tik dėl jų į kaimą važiuoja svečiai.
Dar 2003 metais šio kaimo, kuriame gyvena apie tūkstantį gyventojų, bendruomenės aktyviausi nariai nusprendė, kad jiems reikia kokios nors įdomios veiklos. Tiesa, kol ateita iki idėjos apie pelėdas, praėjo vos ne dešimtmetis.
„Pelėdų kaimas“
„Sužinojome, kad yra tokie teminiai kaimai, ypač Lenkijoje, Čekijoje, pradėjo atsirasti ir Lietuvoje. 2012 metais įkūrėme „Pelėdų kaimą“ Pelėdnagiuose. Teminis kaimas turi turėti sudėtines dalis – koks nors intriguojantis pavadinimas, turime kažkuo vaišinti, kažką parodyti, prekiauti rankdarbiais.
Pavadinimą tikrai turime gražų, Lietuvoje tik vienas Pelėdnagių kaimas. Turime gražią, prižiūrėtą gyvenvietę. Prisiminėme senus laikus – mokome rišti apyrankes, kepame morkų pyragą, gaminame gilių kavą. Ir dar sukūrėme naują patiekalą – pelėdų kiaušinį, o tai paprasčiausia bulvė, įdaryta lašinukais ir su prieskoniais“, – pasakojo Virginija Vilkelienė, bendruomenės vadovė.
Šiame kaime gyvena ir tikrų pelėdų, paūbauja jos vakarais bei naktimis. Joms pakabinti inkilai, gyvena jos ir miške. Skraido čia ir apuokai, bet kaimo bendruomenės moterys juokais įspėja: „Apuokas yra pelėdos priešas, ne vyras“.
O pačios pelėdos, anot Pelėdnagių kaimo gyventojų, intriguoja savo paslaptimi – tai juk nakties paukštis, didelėmis akimis, aštriais nagais, sugebantis skraidyti, kai tamsu.
Tačiau išdrožtų, nulipdytų, surištų ar kitaip pagamintų – kur kas daugiau. Jų kolekciją pradėjo vietos gyventojas Arvydas Kšivickas, išdrožęs pelėdas. Bendruomenės moterys įspėja: nors menininkai mėgsta taip vaizduoti, pelėdos iš tikrųjų ausų neturi, tad skulptūras su ausimis jos linkusios vadinti paukščiukais, tarkim, kai svečius ragina juos suskaičiuoti.
40 skulptūrų
Iš viso Pelėdnagių kaime yra apie 40 pelėdų skulptūrų, beveik visos jos – vieno meistro. „Susidomėjimas žmonių didesnis, – paklaustos, kas kaime pasikeitė čia įkurdinus tiek pelėdų, sako bendruomenės iniciatorės. – Sulaukiame daugiau ekskursantų, atvažiuoja jie.“
Vaikai, kurie čia atvažiuoja, ne tiek domisi pelėdomis, kiek nori, tarkim, apyrankę susirišti ir sau, ir draugams.
Viešose erdvėse nutūpusios pelėdos paskatino ir kaimo gyventojus tokiais pat paukščiais papuošti ir savo namų kiemus – iš medžio išdrožtais, metaliniais ir pan.
Turi kaimas ir himną, bet labiausiai visus domina legenda, kaip kilo šio kaimo pavadinimas. Ją itin spalvingai pasakoja viena iš bendruomenės aktyviųjų moterų Irena Ginelevičienė.
Legenda apie pelėdos nagus
„Seniai labai seniai, kai mūsų dar nebuvo, ką ten mūsų – dar mūsų senelių nebuvo ir to gražaus Pelėdų kaimo nebuvo. Viena trobelė stūksojo pamiškėje, o šalia jos girios ošė. O tose giriose buvo pilna pelėdų. O kuo pelėdos minta? Pelėmis. Tai tos vargšės pelytės, vos saulutė nusileisdavo, tik šnir šnir ir nesimato nė vienos, nes pelėdų labai bijojo. Vieną kartą švietė mėnulio pilnatis taip aiškiai, kad viena mažytė pelytė pagalvojo, jog saulė jau patekėjo ir nusprendė: dabar aš pabėgiosiu po mišką. Išbėgo ir bėgs, o pelėda jau išskėtė nagus ir griebs pelytę. Bet pelytė, nors buvo kvailutė, bet labai greita, todėl šast už medžio ir pasislėpė. Pelėda kai įsibėgėjo, taip nagus ir suvarė į medį. Ūū aa, skauda, ištraukti nagų negali… Pavirkavo, paūbavo ir nuskrido palikusi nagus.
Ėjo metai, atėjo žmogus į pamiškę ir žiūri – tokia graži aikštė, miškas čia pat, galvoja sau: reikia naują trobą pasistatyti, nes sena baigia sugriūti. Kaip tarė, taip ir padarė. Vežė medžius, pradėjo statyti trobą ir pritrūko medienos. Nuvažiavo į mišką, pjaus medį, pakelia akis – o kas čia? Pelėdos nagai medyje. Ir galvoja, taigi parsivešiu tą medį, įdėsiu į trobos sieną, bus gražu ir įdomu. Taip ir padarė.
Graži ta jo troba pasistatė, kvepia sakais. Kiti pamatė ir galvoja: ką, mes kvailesni? Pasistatė trobų daug, visas kaimas. Reikia kaimui vardo. Vienas siūlo vienokį, kitas kitokį, vienam per ilgas, kitam per trumpas, trečias negražus ir netinka. Tas žmogus ir sako: ko jūs čia ginčijatės, žiūrėkit – mano namo sienoje pelėdos nagai. Tai jeigu pelėdos nagai, gal tą kaimą ir pavadinkime Pelėdnagiais. Visiems patiko ir va pavadino.“
Verda muilą
Palėdnagių seniūnija turi ir dar vieną aktyvią bendruomenę – Nociūnų gyventojos savo laisvą laiką aukoja gamindamos „gintarą“. Šie gabaliukai išties panašūs į gintarą su inkliuzais viduje, nors tai tik muilas.
Nociūnų bendruomenės centro pirmininkė ir „Nociūnų muilinyčios“ įkūrėja Vaida Stanevičienė pasakoja, kad viskas prasidėjo nuo to, jog savo socialinį verslą Nociūnų gyventojai pradėjo kurti tuo pačiu laiku kaip ir jų kaimynai „Pelėdų kaimą“.
„Mes turime mokyklą – mokosi pradinukai, veikia med. punktas, biblioteka, toks, kaip mėgstama sakyti, daugiafunkcinis centras. Ten stovėjo katilinės pastatas, be langų ir durų. Nutarėme ten įkurti bendruomenės centrą, tai dariau dar ne aš. Centras buvo visiškai tuščias, tad galvojome, ką padaryti, kad pastatas taptų visuomenei naudingas, susibūrimo vieta. Atsirado projektas, kuriame sudalyvavus galima renovuoti pastatą ir pritaikyti jį visuomenės poreikiams. Kadangi turiu versliuką Kėdainiuose, iš karto pagalvojau – įrengsime, turėsime, bet iš ko mes jį išlaikysime?“ – pasakojo V.Stanevičienė.
Diskusijų būta įvairių, kol viena moteris, Kėdainių vietos veiklos vadovė, pasakė, kad kažkada Nociūnuose gamintas muilas. Vaida prisipažįsta iš pradžių gana skeptiškai pažiūrėjusi į idėją šią veiklą atgaivinti, tačiau pradėjusi ieškoti istorinės medžiagos labai įsitraukė ir užsidegė.
„Sugalvojome, kad tai bus Nociūnų muilinyčia. O ta moteris, kuri bandė mane įtraukti, po trejų metų prisipažino pamelavusi – jokio muilo fabriko čia nebuvę. Bet ta mintis mane įkvėpė, aš užsidegiau šia idėja“, – šypsodamasi istoriją pasakojo Vaida.
Bendruomenės narės domėjosi, mokėsi, ieškojo receptų, bandė. Vaida neslepia – ne visi bandymai buvo sėkmingi, iš pradžių muilas nesigavo. Paskui bandyta jį gaminti įvairių spalvų, su įvairiais priedais. Kol apsispręsta: muilas bus lyg gintaras.
Bendruomenės narės organizuoja ir edukacinius užsiėmimus – ir krašto legendas pasakoja, ir pavaišina arbata bei „šilkine koše“, ir leidžia prisiliesti prie muilo gamybos.
Visi pinigai – kaimo reikmėms
Gintarą primenantis muilas – populiari prekė. Perka ją ir užsienio turistai, ir kaip dovaną vestuvininkams, krikštynų dalyviams. Šių muiliukų bendruomenės narės prigamina išties nemažai, tad jų galima rasti ir Vilniuje, ir pajūrio kurortuose, ir įvairiose mugėse. Pelno yra, tad uždirbtų pinigų moterims užtenka ne tik išlaikyti bendruomenės centrą. Kaip pasakoja V.Stanevičienė, likusių pinigų jos neišsidalina, o panaudoja bendruomenės reikmėms.
Tarkim, nupirko kaimo vaikų darželiui naujus patalynės komplektus. Taip pat – vietos kolektyvams kostiumus, kitaip remia šiuos kolektyvus.
O Nociūnų muilinyčios kredo: „Kas tinka pilvui, tas tinka ir muilui“. Taip norima parodyti, kad muilo gamybai šios moterys naudoja tik natūralias medžiagas.
Violeta Grigaliūnaitė / "15min.lt"
